Lietuvos biotechnologų asociacija pristato Lietuvos bioekonomikos plėtros perspektyvų, įvertinant COVID-19 pandemijos veiksnius, apžvalgą. Apžvalgoje pristatomas platus Lietuvos ekonominio augimo galimybių spektras ir kviečiama ambicingiau pasižiūrėti į Europos Sąjungos susitarimą „Europos žaliasis kursas“ (angl. European Green Deal).
2018 m. Europos Komisija pristatė atnaujintą Europos Sąjungos bioekonomikos strategiją, kurioje nustatė, kad bioekonomika „apima visus sektorius ir sistemas, kuriuose naudojami biologiniai ištekliai (gyvūnai, augalai, mikroorganizmai ir jų biomasė, įskaitant organines atliekas), jų funkcijas ir principus“. Pagal šį apibrėžimą bioekonomika apima žemės ūkio, miškininkystės, žuvininkystės, maisto, plaušienos ir popieriaus gamybą, dalį chemijos, biotechnologijų ir energetikos pramonės šakų, taip pat prisideda prie pridėtinės vertės kūrimo transporto, prekybos, maitinimo ir kituose sektoriuose bei mokslo srityje. Bioekonomikos indėlis į bendrą ES ekonomiką siekia 11 proc. viso ES-28 bendrojo vidaus produkto.
Tuo tarpu Lietuvos ekonomika yra labiau priklausoma nuo bioekonomikos. Remiantis LR ekonomikos ir inovacijų ministerijos užsakymu 2017 m. atliktos Lietuvos bioekonomikos plėtros galimybių studijos duomenimis, biomasės gamybos ir jos perdirbimo sektoriai, neskaičiuojant jų indėlio į kitus (transporto, prekybos ir pan.) sektorius, sukuria beveik 4,7 mlrd. eurų bendrosios pridėtinės vertės ir sudaro 12,8 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto. Šiuose sektoriuose dirba 234,4 tūkst. darbuotojų arba 17,6 proc. visų šalies dirbančiųjų ir juose yra pagaminama produkcijos eksportui už beveik 9,9 mlrd. eurų, kas sudaro 43,7 proc. viso Lietuvos prekių eksporto. Todėl nestebina tai, kad 2018 m. planuojant vietos ekonomikų ateitį, bioekonomikos sektorių vystymas buvo numatytas visų Lietuvos regionų plėtros kryptyse (ekonominėse specializacijose).
Šį mėnesį Briuselyje įsikūręs Europos biopramonės konsorciumas (angl. Bio-Based Industries Consortium – BIC) irgi pastebėjo mūsų bioekonomikos potencialą. Konsorciumas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos žemės ūkyje ir miškininkystės sektoriuje susidaro dideli likučių kiekiai, kurie nėra panaudojami arba yra panaudojami taip, kad sukuria nedidelę vertę. Taigi, ateityje šie likučiai galėtų virsti svarbiomis biopramonės žaliavomis, kurias būtų galima panaudoti gaminant bioetanolį, biodujas, maisto priedus, biologinės kilmės trąšas, proteino produktus, įvairias chemijos pramonei reikalingas medžiagas.
Plėtros galimybių – daug
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos plėtros fakulteto verslumo ir inovacijų projektų vadovė ir Lietuvos biotechnologų asociacijos viceprezidentė Virginija Kargytė teigia, kad bioekonomika turi didelį inovacinį potencialą, nes jos plėtra remiasi įvairiomis mokslo sritimis (gyvybės mokslais, ekologija, agronomija, veterinarija, maisto mokslu, biotechnologija, nanotechnologija, inžinerija, informacinėmis ir ryšių technologijomis bei socialiniais mokslais), o išvystytos technologijos taikomos pramonėje. Atitinkamai 2021–2027 metais pagal programą „Europos horizontas“ yra suplanuota investuoti 10 mlrd. eurų į bioekonomikos mokslinius tyrimus ir inovacijas.
„Atsižvelgiant į rinkos tendencijas ir Lietuvoje turimas kompetencijas, skatinti ekonominį augimą ir didinti konkurencingumą galėtume geriau panaudojant biomasės vertės kūrimo grandinių potencialą, vystant ekologiško ir funkcionaliojo maisto bei aplinkai draugiškų medienos, tekstilės ir chemijos pramonės produktų, pagamintų iš biologinės kilmės žaliavų, gamybą, diegiant industrinę simbiozę ir panaudojant bioatliekas pridėtinę vertę turinčių produktų, tarp jų – biodujų ir biodegalų, gamybai“, – vardina V. Kargytė.
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biotechnologijos instituto Taikomosios biokatalizės sektoriaus vadovė ir Lietuvos biotechnologų asociacijos viceprezidentė dr. Inga Matijošytė atkreipia dėmesį į galimybes bioplastikų kūrimo ir gamybos bei biodegradacijos sprendimų vystymo srityje. Jos teigimu, tai padėtų spręsti tradicinio plastiko keliamas aplinkos taršos problemas ir kartu atvertų plačias plėtros galimybes, nes plastikas yra inovacijų sritis naujų produktų gamybai ir technologijų kūrimui statybų, transporto, elektronikos, žemės ūkio, sveikatos priežiūros, sporto ir laisvalaikio, energetikos ir kituose sektoriuose. Kita I. Matijošytės įvardijama sritis, galinti padėti pereiti prie aukštesnės pridėtinės vertės gamybos, yra biotechnologinių įrankių – molekulinės biologijos įrankių, pramoninių fermentų ir mikroorganizmų – kūrimas bei jų pritaikymas biopramonėje.
V. Kargytė papildo, kad ilgalaikis konkurencinis pranašumas bioekonomikoje negali būti pasiektas vien paklausių produktų galutiniam vartotojui gamybos vystymu. Jos teigimu, to pavyzdys yra didžiausia žemės ir maisto ūkio produktų eksportuotoja Europoje Olandija, kurios žemės ir maisto ūkio veiklai reikalingų medžiagų bei technologijų eksporto vertė siekia 9 mlrd. eurų, kas beveik prilygsta visam Lietuvos bioekonomikos eksportui. Taip pat V. Kargytė pastebi, kad bioekonomikos vystymas kuria ir pažangių informacinių technologijų sprendimų poreikį. Intensyviai ieškoma tiek dirbtinio intelekto sistemų, tiek blokų grandinės (angl. blockchain) technologijos pritaikymo bioekonomikoje būdų.
Reikia mobilizuoti dalininkus
Siekiant pasinaudoti bioekonomikos plėtros galimybėmis, svarbus tarpsektorinis bendradarbiavimas. „Įgyvendinant Interreg Baltijos jūros regiono programos projektą „BalticBiomass4Value“, bendravome su ūkininkais, turinčiais nemažus kiekius atliekų. Jiems priimtini bioatliekų perdirbimo sprendimai, kurie yra susiję su jų pačių verslu, pvz., bioatliekų panaudojimas pašarams, biologinės kilmės trąšoms, taip pat bioenergijos, reikalingos ūkyje, gamybai. Tačiau į pažangesnius produktus orientuoti sprendimai yra „už komforto zonos ribų“, pavyzdžiui, pramonine biotechnologija grįstų produktų maisto pramonei gamyba iš bioatliekų. Tas pareikalautų didesnių investicijų į mokslinius tyrimus ir ekspermentinę plėtrą, taip pat tai būtų naujas produktas ir praktiškai net naujas verslas (kiti klientai ir pan.). Todėl norint užtikrinti biomasės išteklių panaudojimą aukštesnės pridėtinės vertės produktų gamybai, reikia kurti ekosistemą, kurioje susitiktų biomasės gamybos ir jos perdirbimo bei mokslo sektoriaus atstovai. Kitu atveju, Europos biopramonės konsorciumo įvardijamos biomasės gamybos sektoriuose susidariusių likučių panaudojimo galimybės yra labiau teorinės“, – pažymi V. Kargytė.
I. Matijošytės teigimu, svarbus ir klasterių vaidmuo. „Lietuvoje veikiantys klasteriai yra daugiau orientuoti į „minkštąsias“ veiklas (renginių organizavimas ir pan.), bet ne į konkrečias technologijas ar tarpsektorines vertės kūrimo grandines. Taigi, klasterizacija mūsų šalyje turi daug nepanaudoto potencialo ir, skiriant didesnį dėmesį technologinių ir tarpsektorinių klasterių kūrimuisi, galima pasiekti reikšmingą pažangą“, – sako ji.
COVID-19 pandemijos iššūkis ir ambicijų stoka
Pasak V. Kargytės, nors COVID-19 pandemijos sumaištyje klimato kaitos ir aplinkosaugos problemos atrodo „nutolusios“, su jomis susijusios grėsmės ir tuo pačiu ekonominio augimo galimybės niekur nedingsta. „ES susitarime „Europos žaliasis kursas“ planuojama gerokai sumažinti cheminių pesticidų, trąšų ir antibiotikų naudojimą žemės ūkyje, taip pat numatoma kovoti su tarša, kurią sukelia mikroplastikai, cheminės medžiagos ir kiti ypač žalingi taršos šaltiniai, bei taikyti kitas su bioekonomikos vystymu susijusias priemones. Norint pasinaudoti „žaliojo augimo“ galimybėmis, reikalingas toliaregiškas mąstymas ir nuoseklus planavimas bei veikimas“, – teigia ji.
Tačiau kyla klausimas, ar COVID-19 pandemijos sukeltas ekonominis nuosmukis nepakeis Lietuvos „žaliojo kurso“. „Lietuvos pramonininkų konfederacijos 2020 m. gegužės 14 d. paskelbtoje pozicijoje dėl naujos Europos pramonės strategijos prognozuojamas didžiulis nuosmukis pramonei ir atitinkamai yra siūloma daryti tam tikrus kompromisus, susijusius su susitarimo „Europos žaliasis kursas“ įgyvendinimu. Reiktų pastebėti, kad ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. gegužės 19 d. pristatytame ilgalaikių investicijų ekonomikos skatinimui plane nėra didesnių ambicijų „žaliojo augimo“ klausimu. Numatoma tęsti suplanuotas priemones energetikos srityje ir pan.“, – konstatuoja V. Kargytė.
Tuo tarpu I. Matijošytė pažymi, kad Lietuvoje esame linkę pradėti įgyvendinti struktūrinės plėtros iniciatyvas, kai tai jau nustatoma privalomais vykdyti Europos Sąjungos teisės aktais. „Po pradinės Europos bioekonomikos strategijos pristatymo 2012 m. įsibėgėjo nacionalinių bioekonomikos strategijų rengimas. Nacionalines bioekonomikos strategijas 2019 m. gegužę turėjo pasirengusios 9 šalys narės: Portugalija, Prancūzija, Airija, Italija, Vokietija, Austrija, Suomija, mūsų kaimynė Latvija ir Jungtinė Karalystė. Lietuva, būdama viena iš labiausiai bioekonomikoje specializuotų ES šalių, kol kas tokio dokumento neturi. Trūksta ir diskusijų bei apsikeitimo žiniomis. Pasitaiko, kad mūsų institucijose bioekonomika yra atsiejama nuo žiedinės ekonomikos, nors ji yra labai svarbi žiedinės ekonomikos dalis. Taip pat pasitaiko, kad bioekonomikai yra „klijuojama“ žemės ūkio ar aplinkos apsaugos etiketė, nors siekiant bioekonomikos vystymo tikslų kritiškai svarbios yra biomasės perdirbimo technologijos, biokombinatų (angl. biorefineries) formavimo skatinimas“, – sako I. Matijošytė.
Su visa apžvalga galima susipažinti čia: https://www.vdu.lt/wp-content/uploads/2020/06/Bioekonomikos_perspektyvos_LBTA_2020_05_29_galut-1.pdf
