Biotechnologijų sektorius mato save kaip galimą gynybos partnerį ir jau šiandien turi sprendimų, kurie galėtų būti pritaikyti fronte. Pasak sektoriaus atstovų, proveržį padėtų pasiekti aiškesnė valstybės kryptis ir nuoseklus dialogas su gynybos institucijomis.
Kaip VŽ pasakoja, Gražina Mykolaitytė, biotechnologijų asociacijos „LithuaniaBio“ valdybos narė ir UAB „Vugene“ vadovė, biotechnologijos tampa strategine nacionalinio saugumo sritimi: „Sveikata, biologinis atsparumas, kognityvinės funkcijos ir greiti inovacijų ciklai ateityje bus ne mažiau svarbūs nei tradicinė ginkluotė. Tokį požiūrį jau aiškiaiformuoja ir NATO.“
Tarp sričių, kuriose biotechnologijos gali būti svarbios gynybai, minimi sprendimai, susiję su antimikrobiniu atsparumu konfliktų zonose, mobiliosiomis laboratorijomis ir diagnostika fronte, vaistų ir vakcinų gamyba krizės sąlygomis, biologinių duomenų apsauga, tiekimo grandinių atsparumu bei vietine biogamyba.
Kaip vieną iš praktiškai jau veikiančių krypčių mokslininkė nurodo mobiliąsias laboratorijas ir nuotolinę biologinių grėsmių diagnostiką, kurios gali būti naudojamos konfliktų ar ekstremaliųjų situacijų zonose, o duomenys saugiai analizuojami už jų ribų.
G. Mykolaitytė priduria, kad kai kur technologiniu požiūriu mokslas lenkia gynybos institucijas, pavyzdžiui, daug paralelių galima įžvelgti tarp biologinių duomenų apsaugos ir kibernetinio saugumo.
„Norint kurti antivirusines ar antibakterines priemones, reikalinga DNR analizė, tačiau šalys nenoriai dalijasi tokiais duomenimis dėl saugumo. Čia atsiveria didelė erdvė sprendimams – nuo saugaus šifravimo iki kvantinių technologijų taikymo“, – sako ji.
Sprendimų jau yra
Simonos Šimulytės, asociacijos „LithuaniaBio“ vykdomosios direktorės, teigimu, Lietuvoje jau dabar veikia nemažai biotechnologijų įmonių, kurios galėtų įsilieti į gynybos tiekimo grandines – nuo klinikinių tyrimų, bioinformatikos ir duomenų analizės iki pramoninės biogamybos ar vietos žaliavų panaudojimo maistui, medžiagoms ir kitiems gynybai svarbiems produktams. Dalis šių sprendimų jau šiandien naudojami civilinėje rinkoje, todėl galėtų būti pritaikyti ir gynybos poreikiams be didelių pastangų.
„Mes turime visas dedamąsias – talentą, įmones, mokslą. Trūksta kritinės masės ir veikimo kaip ekosistemos, o ne po vieną“, – sako S. Šimulytė.
Tam, anot jos, reikalingas aiškesnis valstybės signalas – kokių sprendimų reikės, kokiu laikotarpiu ir kokiu mastu, kad įmonės galėtų planuoti investicijas, jungtis į konsorciumus ir prisiimti ilgalaikes rizikas.
Pasak pašnekovių, be tokio aiškumo sunku pereiti nuo individualių projektų prie platesnio įsitraukimo į gynybos tiekimo grandines, ypač turint omenyje, kad biotechnologijų sprendimų kūrimas dažnai reikalauja ilgesnių tyrimų, bandymų ir sertifikavimo ciklų.
Tie patys barjerai
Šios problemos nėra unikalios biotechnologijoms. VŽ rašė, kad gynybos inovacijoms Lietuvoje vis dar trūksta veikiančio „trikampio“ tarp valstybės, mokslo ir verslo.
Kaip VŽ teigė Karolis Stašys, Fizinių ir technologijų mokslų centro inovacijų ir projektų vadovas, Lietuvoje gynybos inovacijos dažnai primena „gaisrų gesinimą“ – atsiradus problemai skubiai ieškoma sprendimų, tačiau sistemingo darbo ir ilgalaikių programų vis dar trūksta.
Pasak jo, Vakarų valstybėse būtent kariuomenė aiškiai formuluoja, kokių technologijų reikės artimiausiais metais ir ilgesnėje perspektyvoje, o Lietuvoje dažniau klausiama, ką mokslas ar verslas jau turi.
Biotechnologijų atveju ši situacija tampa dar sudėtingesnė dėl ilgesnių tyrimų, bandymų ir sertifikavimo ciklų. Skirtingai nei kai kuriose inžinerinėse ar skaitmeninėse srityse, čia sprendimų kūrimas reikalauja ne tik investicijų, bet ir laiko tyrimams.
„Mūsų sektoriui reikia laiko. Jei nėra aiškaus pirkimų plano ar bent vidutinės trukmės krypties, įmonės paprasčiausiai negali prisiimti rizikos kurti sprendimų tik gynybai“, – pabrėžia G. Mykolaitytė.
Svarbiausia – dialogas
Pasak „LithuaniaBio“ atstovių, didžiausias artimiausių metų tikslas – ne konkretus produktas, o nuolatinio dialogo sukūrimas. Asociacija jau pradėjo kalbėtis su gynybos pramonės įmonėmis, planuoja aktyvesnį dalyvavimą bendrose konferencijose ir siekia įsitraukti į NATO lygmens diskusijas.
„Šiandien gynybos sektorius dažnai nežino, ką gali pasiūlyti biotechnologijos, o mes nežinome, ko jiems reikia. Jei pavyks sukurti nuolatinį formatą šiam dialogui, sprendimai ateis natūraliai“, – sako G. Mykolaitytė.
Jos teigimu, biotechnologijų ir gynybos suartėjimas nėra trumpalaikis projektas, tačiau bejo Lietuva rizikuoja likti tik stebėtoja srityje, kuri globaliai jau pripažįstama kaip vienas svarbiausių saugumo ramsčių.
Be aiškaus užsakymo nebus ir investicijų
Šią mintį pripažįsta ir politikai. Ekonomikos ir inovacijų ministras Edvinas Grikšas VŽpodkaste pabrėžė, kad be Krašto apsaugos ministerijos ir kariuomenės aiškiai suformuluotų poreikių gynybos inovacijų ekosistema neveiks.
„Be KAM nebus tikro tęstinumo, nes būtent ji – kartu su kariuomene ir Gynybos resursų agentūra – yra atsakinga už poreikių formulavimą, įsigijimus ir nacionalinį saugumą šiojesrityje. O EIM įsijungia kaip institucija, atsakinga už konkurencingumo politiką, kad vietos pramonė būtų pajėgi tuos poreikius įgyvendinti, – sako E. Grikšas. – Tačiau turime žiūrėtiplačiau: į eksportą, NATO pirkimus, dalyvavimą NATO tiekimo grandinėse, susitikimus su NATO pirkimų agentūra. Pavyzdžių jau turime – prieš metus Lietuvos įmonė laimėjo NATO inovacijų iššūkį, o tarp trijų stipriausių metų startuolių taip pat buvo lietuvių komandų.“
Jo teigimu, valstybės vaidmuo – ne tik reaguoti į krizes, bet ir kurti ilgalaikius mechanizmus, kurie leistų verslui ir mokslui planuoti investicijas.
„Prieš dvejus metus lankiausi Izraelyje, kur kolegos pristatė programą „InDefence“. Ji taip pat veikia pagal iššūkių metodiką: valstybė aiškiai identifikuoja problemą, o verslui siūlomos priemonės su skatinimo elementais – nuo bandymų etapų iki beveik galutinio produkto sukūrimo. Mūsų siekis yra labai panašus“, – sako jis.
